Nuo Lietuvos vakarų iki rytų, nuo pietų iki šiaurės – visur esama romų: Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė, Vilkaviškis, Jonava, Ukmergė, Švenčionys, Šalčininkai, Kaunas, Vilnius. Vienur  – daugiau, kitur – mažiau, bet jų yra, kaip ir kitų tautybių gyventojų. Juk jie – Lietuvos piliečiai.

Šį kartą užsukame į Panevėžį. Statistikos duomenimis,  iš 99 248 šio miesto gyventojų – 96 romai, Panevėžio savivaldybėje – dar 40.   Visi čia esantys pažįsta Panevėžio vaikų užimtumo centro, prisidedančio prie romų integracijos stiprinimo ir informacijos apie romų kultūrą bei istoriją sklaidos,  direktorę Daivą Tumasonytę, savo gyvenimą su romais susijusią Vidą Beinortienę…

Bet šį kartą kalbėdamiesi  su projekto „Dirbkime kartu su romais – naujos darbo galimybės ir iššūkiai“ dalyviu panevėžiečiu Romanu Beresnevičiumi,  sužinome, kad vaikinas lankė Vaikų užimtumo centrą, pats savarankiškai mokėsi lietuvių kalbos, nes suprato, jo žodžiais tariant,  „be jos nieko gero nebus“. Valstybinės kalbos mokėjimas, įgytos specialybės žinios padėjo Romanui įsidarbinti plataus profilio tekintoju Panevėžio „Almetoje“, vėliau ,,Beltnetoje“.

Kažkaip paplitusi nuomonė, kad, jeigu esi romas, darbdavys nenoriai tavęs priima į savo kolektyvą. Romanui to patirti neteko: jį priėmė, kaip ir bet kokią tautybę turintį. Pašnekovas prisimena ir vaikystės, paauglystės gyvenimo nuotrupas.  Kelionės su tėvais po Škotiją, Angliją:  daug matyta, daug patirta, tik viena bėda – nebuvo galimybių mokytis.

Laikraštis, radijas, televizija – štai Romano mokykla, išmokiusi jį skaityti, rašyti ir taisyklingai lietuviškai kalbėti.  Laisvai pradėdamas bendrauti lietuvių kalba su darbdaviu, greičiau randa bendrų sankirtos taškų. Taip atsitiko ir prieš beveik pusę metų, kai  savarankiškai išmokęs vairavimo teorijos, išlaikė egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. Drąsiai pasibeldė į Panevėžio autobusų parko direktoriaus kabineto duris ir  po pokalbio  (tiesa, tik po antro) buvo priimtas dirbti vairuotoju. Dabar Romanas vežioja keleivius įvairiais Panevėžio miesto maršrutais. Darbu patenkintas, uždarbiu – irgi. Nesijaučia diskriminuojamas: tarp jo ir lietuvių konfliktų nebūna. Pasak pašnekovo, daugiau konfliktuoja lietuviai tarpusavyje.

Na, o šeima, šeima patenkinta, kad Romanas dirba, kad rūpinasi ne tik savimi, bet ir žmona, dukrelėmis, gyvenančiomis Ukrainoje, Špolos mieste. Dižiausias rūpestis – gauti žmonai ir vaikučiams leidimą gyventi Lietuvoje, bet tai įmanoma, nors, pasak jo, ir sudėtinga: įvairių dokumentų ,,krūvos“ ir, aišku, pinigai, pinigai, pinigai. Bet Romanas pasieks savo, lygiai taip pat kaip svajonę tapti lakūnu: skraidinti, o ne vežioti, žmones, o gal ir net tik juos. Žvelgia  į debesis ir virš jų mato save ,,Boinge“ ar kitos markės orlaivyje…

Alfonsas Kairys

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys